"Moterys filosofės. Ne, teisingiau būtų sakyti: moterys filosofijoje. Labiausiai man patiko kažkur išskaitytas Simone de Beauvoir apibūdinimas: ji buvo Sartre'o Bendrakeleivė. Laisvas prancūziškas gyvenimas. Pasineriant į meilės nuotykius ir vėl sugrįžtant pas Sartre'ą. Kaip ir jam pas ją:   kad abu Paryžiaus gatvėse dalintų maoistinius laikraščius. Bendra Pasaulėžiūra ir Pasaulėjauta. Apskritai gražu. Beveik tai, ko reikėtų ir man. Bet tai įmanoma tik kai nėra vaikų. Aš norėjau vaikų. Todėl, matyt, ir nesu filosofė.

 Moterys filosofijoje – Bendrakeleivės arba Pakeleivės... Caerellia – Cicerono draugė; Eloisa gyva laiškais Abelarui; Giuseppa Eleonora Barpapiccola, išvertusi Descartes'o „Filosofijos principus“, Gavo Teisę susipažinti su istorijos filosofu Giambattista Vico... Didelė garbė, ką besakysi... Damaris Cudworth Masham – susipažino su Locku, jį įsimylėjo, draugavo. Savo sūnų – turbūt ne Locko – auklėjo pagal Locko auklėjimo idėjas...Tullia d‘Aragona – viena garsiausių Renesanso kurtizanių...“Apie meilės begalybę“ skirtas Casimo l.de Medici...Marie Dupré – gynė Descartes'o veikalus nuo kritikų...Ir Elisabeth von Böhmen, ir Luis Anastasia Serment... Ko jos visos buvo pamišusios dėl Descartes'o? Ūsiukai kokie šlykštūs ir barzdelė, fui...Marie le Jars de Gournay – susižavėjo Montaigne'o esė, susipažino su juo. O jis ją priėmė kaip fille d‘alliance į savo gyvenimą ir savo aplinką... Kokia garbė, kai pagalvoji: teikėsi priimti... Gerdrud Simmel, žinoma, didžiausias nuopelnas, kad buvo Simmelio Žmona. Gal Hana Arendt. Bet jei atmestume veikalus apie antisemitizmą ir nacius. Jei grynai filosofiškai: juk tai viso labo skepticizmas. Ir pagalvojus apie Heideggerį.  Įdomu, ar Heideggeris taip pat jai sakė: „Aš vedęs. Turiu žmoną“. Ko gero. Gal todėl jos akys ir buvo tokios liūdnos. “Šauksmas, kuriuo mes apibūdiname sąžinę, yra Man kvietimas tapti savuoju Aš; kaip toks – Aš kvietimas galėti būti savimi...“. Įdomu, apie ką čia Heideggeris ir kada: kai pasinaudojęs Arendt ir jau apmalšinęs savo aistras, nusprendė jai pasakyti „Esu sąžiningas žmonai. Bent jau stengiuosi“? Būti sąžiningu žmonai ir būti sąžiningu Arendt. Gal ji tada ir  pradėjo rašyti „Proto gyvenimą“, kuriame skeptiškai vertino galimą pozityvią filosofinių idėjų įtaką civilizacijai?

Įdomu, su kuo jai buvo geriau – su Heideggeriu ar mažesniais filosofais, užtat Teisėtais –G.Sternu ir H.Blucheriu? Iš kur ir kada kilo jos teiginiai „ Ką darome, kai vien mąstome? Kur einame, dažniausiai apsupti artimųjų, bet neturėdami nieko, išskyrus pačius save?

Exit.”

                                                                                                “O kas po to?”, p.206